Autarkijos utopija

23.01.2023 | www.kla.tv/24857

Sveiki, mano vardas Judita. Labai daug žmonių, su kuriais susipažinau ir per Klagemauer.TV, šiuo metu intensyviai diskutuoja autarkijos, savęs apsirūpinimo ir žemės ūkio temomis – net ir dabartinės infliacijos sąlygomis. Aš pati esu ūkininkė ir šiandien norėčiau pasisakyti kaip asmuo, žinantis situaciją iš vidaus. Pirmiausia pasiklausykime ištraukos iš Ivo Zaseko kalbos: „Kitaip tariant, pasaulį valdantis elitas ne tik stengiasi atimti iš mūsų visą žodžio laisvę, bet dar daugiau, jie bando atimti iš mūsų visą nuosavybę. O dabar klausimas: ką mes praktiškai galime dėl to padaryti? Pirmiausia pasakysiu, ko tikrai neturime daryti! Dėl paniką keliančios situacijos pasaulyje daugybė nuomonės formuotojų arba ėmė blaškytis į visas temas arba į pirmą vietą iškėlė autarkiją, t. y. pilną savęs apsirūpinimą. Didžiulė klaida, jei visiems tokiems dalykams teikiate pirmenybę ir apleidžiate dar ne iki galo atliktą švietimo misiją, kuri yra taip reikalinga žiniasklaidos apakintai daugumai! Todėl visų mūsų svarbiausias prioritetas turi būti nuolatinė bei nuolat intensyvinama švietimo kampanija, kol tikrai pasieksime absoliutų pranašumą žmonių tarpe.“ Aš pati ūkininkauju vienuolika metų, o mūsų ūkis jau 35 metus yra orientuotas į savęs aprūpinimą. Tai reiškia, kad aš iš tikrųjų užaugau apsupta savęs apsirūpinimo temos ir skyriau jai daug laiko. Galiu 100% patvirtinti tai, ką sako Ivo Zasekas. Daugeliui visiškas turto nusavinimas skamba kaip labai tolima ateitis ir jiems sunku tai įsivaizduoti. Tačiau man, su tuo susiduriančiai ūkininkei, labai lengva tai įsivaizduoti, ir man tai neatrodo tolima ateitis. Nes jau dabar yra neįtikėtinai daug įstatymų, kurių turime laikytis; jei jų nesilaikysime, prarasime, pavyzdžiui, licenciją gaminti maisto produktus. Mažiausiai 50 metų vyksta kova su nepriklausomu ūkininkavimu, o smulkūs ūkiai išstumiami iš rinkos. Manau, kad visi arba dauguma iš Jūsų pažįstate žmogų, kuris ūkininkavo prieš 50 ar 70 metų, bet sustojo. Kiekvieną dieną mes turime kovoti su mirštančių ūkių problema. Ir būtent smulkieji ūkininkai pastaraisiais metais pasidavė. Galvodami apie autarkiją dauguma žmonių kaip tik ir įsivaizduoja ūkininkavimą, kai tuo tarpu būtent ūkiai per pastaruosius 50 metų buvo sąmoningai žlugdomi. Kai vienas sustabdo savo verslą, tai yra būtent tai, ko nori kažkas kitas. Todėl šiandien noriu neskausmingai susprogdinti šį svajonių burbulą, nes autarkija nėra tai, ką daugelis įsivaizduoja. Autarkija griežtąja prasme iš tikrųjų reikštų: aš turiu nepriklausomą ūkį, – uždarą sistemą, kurioje neturiu jokių išlaidų. Ar tai įmanoma? Galiu pasakyti: visiškos autarkijos Austrijoje nėra! Taip yra todėl, kad kasdien susiduriame su įstatymais ir reikalavimais, kurių mes, ūkininkai, nesugebame laikytis, arba kurie tiesiog visiškai apriboja mūsų laisvę. O kaip tai atrodo praktikoje? Daugelis man sako: vieną dieną pasistatysiu trobelę kur nors miške, tada būsiu izoliuotas ir susikursiu savo autarkiją. Bet kiekvienas kvadratinis metras, kiekvienas miškas, kiekvienas kalnas, kiekviena uola yra kažkieno nuosavybė. Jei tai nepriklauso Jums, turėsite mokėti nuomą. O jei tai priklauso Jums, turėsite sumokėti turto mokestį. Tai reiškia, kad turėsime nuolatinių išlaidų, kad ir kokie savarankiškai apsirūpinantys Jūs bebūtumėte. Taip pat yra ir apmokestinti reikalavimai, kuriuos turime įvykdyti vien tam, kad mums būtų leista gaminti maisto produktus ar tiesiog šildytis. Štai mes turime savo šaltinį, todėl apsirūpiname vandeniu patys, tačiau kasmet turime priduoti vandens mėginį. Kas nors iš laboratorijos ateina, patikrina mūsų vandenį, ar jis, taip sakant, yra tinkamas maistui. Šis vandens tyrimas kainuoja 300 eurų ir jei šio tyrimo neatliksime, savo ūkyje negalėsime gaminti maisto produktų. Netgi tualeto klausimas yra sudėtingas reikalas. Daugelis galvoja taip: ūkyje yra lengva, turi kur nors lauko tualetą ir tuo viskas baigta. Tačiau lauko tualetui taip pat yra nustatytos taisyklės, bei yra institucija, tikrinanti, ar jūs laikotės šių taisyklių, ar lauko tualetas pastatytas teisingai. Arba, savo ūkyje negaliu kur nors ką nors pasistatyti – tai turėtų būti statybai skirtas sklypas. Tuomet reikia atsižvelgti į statybos įstatymus, statybos teisę. Pavyzdžiui mes turime ganyklas, daugiametę pievą; vieną dieną savo ūkyje negaliu pasakyti: noriu iš jų padaryti ariamą lauką. Tai turėtų būti perskirstyta iš naujo: kur yra pieva, kur yra ariama žemė, negalima jų taip lengvai apkeisti. Arba savo valdoje aš negaliu net pasistatyti palapinės, nes egzistuoja įstatymas, nurodantis, kad kiekvienas ūkininkas privalo surasti medžiotoją, kuris medžiotų jo žemėje. Kaip ūkininkė, aš negaliu pasakyti: savo žemėje neleisiu medžioti. Ne, aš privalau surasti medžiotoją. Ir už medžioklę jis man moka medžioklės plotų nuomą. Bet kad jis man ką nors sumokėtų, jis turi turėti galimybę medžioti – o jei kur nors stovės palapinė, jis negalės medžioti. Taigi medžiotojas gali uždrausti man mano pačios valdoje pasistatyti palapinę. Arba, pavyzdžiui, ūkininkai, užsiimantys žemdirbyste, privalo pranešti žiemą, ką sodins vasarą. Ūkininkai tarpusavyje nežino, ką sodins kiti ūkininkai. Tačiau valdžios institucijos jau turi apžvalgą. Ir šiomis žiniomis buvo akivaizdžiai piktnaudžiaujama kontroliuojant ir manipuliuojant kainomis iš anksto. Arba štai ženklinimo reikalavimas: kiekvienas gyvūnas turi būti paženklintas. Kiekviena gyvūnų rūšis turi savo ženklinimo taisykles. Mes auginame tik avis ir ožkas; o visoms mūsų avims ir ožkoms reikalingas oficialus ausų įsagas, kaip matote. Štai taip jie atrodo ir už tam tikrą mokestį aš privalau jų užsisakyti. Kasmet turiu iš naujo užsakyti iki ketvirtadalio ausų įsagų, nes avys šiuos įsagus pameta. Kartą tėvas paskambino valdžios institucijai ir paklausė: kodėl kiekvienas gyvūnas turi būti registruotas? Ponas, atsiliepęs telefonu, atsakė taip - pažodžiui, citata: „Avių ausys nepriklauso ūkininkui, avių ausys priklauso valdžios institucijai.“ Taip su mumis elgiamasi. Tiesiog yra įstatymas ir mes turime jo laikytis. Jei jo nesilaikysime, būsime patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Man didžiausia problema yra kompensacijų arba paramos klausimas, dėl kurių mes, ūkininkai, esame priversti būti priklausomais. Studijuodama žemės ūkį sužinojau, kad mes, ūkininkai, gauname ne paramą, o kompensacines išmokas, t.y. Austrijai įstojus į ES žemės ūkio produktų kainos per daug sumažėjo, ir ES tai žino. Mes tiesiog negalime konkuruoti su žemomis kitų šalių gamybos sąnaudomis. Įstojus į ES išsiplėtė ekonomika ir labai nukritus kainoms ūkininkams buvo skirtos kompensacinės išmokos, kad jie iš viso galėtų toliau ūkininkauti. Tačiau bėgant metams šios kompensacinės išmokos keitėsi ir tapo vis labiau sąlyginės. Šiai dienai tai tapo parama, kurią galite gauti tik tada, jei laikysitės sąlygų bei taisyklių. O šių taisyklių ir sąlygų prirašyti ištisi katalogai, kurie kasmet vis papildomi. Vienu pavyzdžiu norėčiau iliustruoti, kokie griežti iš tikrųjų yra šie įstatymai. Taigi auginame avis bei ožkas. Egzistuoja toks tręšimo įstatymas, reglamentuojantis, kiek mėšlo gali patekti į pievas, kad jos nebūtų pertręštos. Mes toli gražu neperžengiame nurodytos ribos ir galime tai įrodyti – t.y. turinio prasme absoliučiai vykdome šį įstatymą. Bet mano tėvas užpildė neteisingą formą. Dabar turiu trumpai paaiškinti: tokios sutartys sudaromos tam tikram laikotarpiui. Pavyzdžiui, šiuo atveju, tai buvo penkerių metų laikotarpis. Ir įstatymai keičiasi kiekvienais metais, o ūkininkas įsipareigoja penkerius metus laikytis įstatymų, kokie jie bebūtų. Manau, kad tai tikra neteisybė. Bet kadangi tai yra penkerių metų sutartis, inspektoriai ateina tik atsitiktine tvarka. Inspektorius atėjo pas mus tik trečiaisiais metais, o kadangi trečius metus pildėme neteisingą formą, buvome traktuojami, taip sakant, kaip atlikę pakartotinį pažeidimą – ir tuomet už neteisingos formos užpildymą sumokėjome 3000 eurų baudą. Norėčiau pasakyti štai ką: taip elgiamasi su mumis, ūkininkais! Ir todėl tiek daug ūkininkų atsisakė šios kovos, šios nuolatinės kovos su jiems priskiriamomis priemonėmis. Pavyzdžiui, išėjo įstatymas, kad visos perdirbimo patalpos turi atrodyti taip ir taip. Gaminate sau sūrį 30 metų ir staiga per vieną naktį jūsų sūrio gamybinės patalpos tapo nebetinkamos. Reikia investuoti galybę pinigų, kad galėtumėte pastatyti gamybinę patalpą, atitinkančią naują įstatymą, ir tuomet suprantate, kad tai nebeapsimoka. Būtent dėl tokių priežasčių tiek daug ūkininkų nustoja ūkininkauti. Arba apie tvartus: staiga pasikeičia taisyklės, kaip turi atrodyti tvartas. Reiktų pastatyti visiškai naują tvartą, o ūkininkams, kurie neturi per daug laisvų pinigų, tai nebeapsimoka, tuomet jie tiesiog nustoja ūkininkauti. Šiuo metu mes dalyvaujame informaciniame kare, ir jei jį pralaimėsime, tai ir mūsų nepriklausomas-autarkiškas ūkis mums nepadės. O jei jį laimėsime, vėl tapsime funkcionuojančia visuomene, kurioje ne kiekvienam reikia autarkiško ūkio, tačiau mes, kaip visuomenė, galėsime dirbti kartu, kad darniai funkcionuotume. Daugybės pokalbių metu aš pastebiu, kad autarkijos siekis tam tikru mastu kyla iš tam tikro bailumo, nes bandoma pabėgti nuo dabartinės krizės. Mes negalime to sau leisti. Esame per daug persipynę vienas su kitu, per daug vienas nuo kito priklausomi. Todėl galiu tik pasakyti, autarkijos siekis niekada neturi tapti prioritetu. Mano pirmasis prioritetas yra ir išlieka švietimas! Ir toliau tęsiu tai daryti, nors ir labai mėgstu savo profesiją. Man patinka ūkininkauti ir tame nėra nieko blogo. Tačiau jei ūkininkavimas taptų prioritetu, mano nuomone, tai būtų didelė klaida. Pasižiūrėkite visą Ivo Zaseko laidą, labai rekomenduoju! Kovokime informacinę kovą ir tegul ji būna mūsų pagrindinis prioritetas. Viso ko geriausio ir iki kito susitikimo.

nuo nuo von jn.

Šaltiniai/nuorodos: --