Ivo Sasekas Tarptautinėje Taikos konferencijoje Šveicarijoje: Kelias į taiką tarp religijų visame pasaulyje

03.02.2019 | www.kla.tv/13801

Ivo Sasekas Tarptautinėje Taikos konferencijoje Šveicarijoje: Kelias į taiką tarp religijų visame pasaulyje Šiuo metu, kai karai, neteisybė ir įvairiausi konfliktai niokoja žemės veidą, kova už taiką ir žmogiškąjį orumą vyksta kaip niekada intensyviai. "Taika ir saugumas šiandien reikalauja paramos tų, kurie nuoširdžiai rūpinasi pasauliu, ypač religinių lyderių paramos". Su šiuo šūkiu 2018 m. Rugsėjo 21 d. Pasaulinė taikos ir santarvės federacija pakvietė į Tarptautinę taikos konferenciją. Tai įvyko Ženevoje, Pasaulinėje bažnyčių taryboje . Taikos ir santarvės federacija turi bendrą konsultacinį statusą Suvienytųjų Nacijų Organizacijos ekonominėje ir socialinėje taryboje. Ji ragina aktyviai dalyvauti kovoje už taiką pasaulyje. 37-ojoje tarptautinėje taikos dienoje dalyvavo ne tik įvairių religijų lyderiai: krikščionys, žydai, musulmonai, sikhai, induistai ir t.t, bet ir politikos, mokslo bei įvairių tarptautinių organizacijų atstovai. Taip pat ir Ivo Sasekas, OCG, Kla.tv, AZK, bei kitų nemokamų žiniasklaidos projektų kūrėjas priėmė šį kvietimą, pristatydamas paskaitą: „Kelias į taiką tarp religijų visame pasaulyje“. Kla.TV vėliau paskelbs šią kalbą kaip indėlį į tarpreliginę vienybę ir plėtrą. Ko gali pasimokyti įvairiausių tautybių, religijų žmonės, gyvenantys skirtingoje politikoje, ekonomikoje ir t.t. iš gyvūnų bandos? Pasiklausykite tikslių atsakymų žmogaus, kuris remiasi keturiasdešimties metų patirtimi, ir praktiškai įgyvendina šią paslaptį su tūkstančiais žmonių. Tarptautinė taikos konferencija, Ivo kalba Ivo Sasekas mus supažindins su galimybėmis, kaip pasiekti ilgalaikę taiką. Suteikiu žodį p. Ivo Sasekui. Ivo Sasekas: Dėkoju už kantrybę po daugybės kalbų. Noriu pasakyti jums apie savo įsitikinimą, kuris veda į tarpreliginę taiką visame pasaulyje ir į taiką apskritai. Manau, kad tai visų pirma glūdi suvokime, kad visi žmonės yra vienas organizmas. Žmonija yra ne kas kita, kaip organizmas. Kai sakau šį sakinį, aš žinau iš 40 metų patirties, kad dauguma žmonių tai supranta metaforiškai. Kūnas yra puikus pavyzdys, puikus palyginimas, bet noriu pasakyti tiesiai: mes esame organizmas. Ir ne tik krikščionys, krikščionys apie tai skaito Biblijoje 1-ajame laiške Korintiečiams 12 skyriuje, 12-oje eilutėje: "Nes kaip kūnas yra vienas (skaitmuo) ir turi daug narių, o visi to vieno kūno nariai, nepaisant daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus". 2000 metų mes supratome, kad tai parašyta tik krikščionims, tačiau svarbu suprasti, kad ne mes, krikščionys, tokie esame, bet toks yra Kristus. Kristaus terminui reikės ilgesnio teologinio paaiškinimo. Tai paprasčiausiai reiškia Dievą tarp žmonių, Dievą aplink žmones, Dievą žmonėse. Tai yra Kristus, veiksminga Dievo Dvasia, kuri gyvena žmoniją kaip organizmą. Tai yra problema, kodėl mes čia ir sustojame. Daugelį dalykų mes suprantame kaip metaforą, kaip palyginimą, o ne kaip realybę. Krikščionys skaito Bibliją tariamojoje nuosakoje, o ne veiksmažodžio tiesioginėje nuosakoje. Tas pats visose kitose religijose, ta pati problema. Todėl niekas nesikeičia. Biblijoje manau, kad ir Korane, Bhagavadgitoje galima rasti tą patį. Jau tūkstančius metų mūsų religiniai raštai bandė mums pasakyti, kad Dievas gyvena mumyse, žmonėse. Bet mes varome jį į dangų. Mes visi laukiame: krikščionys laukia Jėzaus iš dangaus. Musulmonai laukia savo Medi arba Madi, net nežinau, kaip teisingai tarti. Ezoterikai laukia ateivių. Politikai, tautos laukia amerikiečių. Pasaulyje visa tai neveikia. Dievas gyvena mumyse, žmonėse. Ir visa tai yra pamatinės žinios. Mes galime vieni kitus vadinti draugais, kaip komunistai, drauge gyventi pagal visuomenės interesus. Tačiau pagal savo prigimtį mes esame organizmas. Tai yra didžiulis skirtumas. Organizmą kažkas gyvena. Bet mes, žmonės žemėje, nepažįstame gyvenimo, nes visada stengiamės viską daryti patys, iš savęs, savo išmintimi, savo nuožiūra. Savo "kažką". Viską pagal save. Bet organizmą, jei žmonija yra organizmas, jį tiesiog gyvena. Ir tai atrodo grėsmė žmonėms. Jie galvoja: "Taip, bet aš nenoriu būti gyvenamas, aš noriu būti laisvas". Bet aš jums pasakysiu: mus gyvena, mus kvėpuoja. Nė vienas iš mūsų nesukelia savo širdies ritmo, ar ne? Mūsų širdies ritmas vyksta. Mus alksta ir pasotina, nors mes patys turime valgyti ir gerti. Mumyse sukelia troškulį. Visa tai su mumis vyksta. Ir tai nekelia mums grėsmės. Taip yra. Toks yra gyvenimas. Kada mes vėl suvoksime, kad esame vienas organizmas. Visa žmonija yra organizmas. Ne tik krikščionys tarpusavyje, bet krikščionys, musulmonai ir visos kitos religijos. Tai apima ir politiką, mokslą, viskas įeina. Kiekvienas asmuo asmeniškai. Jei vėl suprastume, kad esame organizmas, kuriame kiekvienas atlieka savo funkciją, ir niekas neprieštarauja vienas kitam. Bicepsas, Tricepsas. Visada vienas gali tik pritraukti, kitas tik atstumti. Tačiau jie papildo vienas kitą. Nėra jokių prieštaravimų. Abu reikalingi. Taigi mes galime vadintis šeima. Nuo to viskas tampa tik nuostabiau, jei mes vadinamės šeima, broliais ir seserimis. Tai yra gerai, nes mes turime gyventi kaip viena šeima. Bet pagal savybes mes esame organizmas. Ir tai nekintama. Mes negalime gyventi kaip asociacijos, ar kaip bažnytinės asociacijos. Mes galime kurti klubus kiek tik norime. Tačiau funkcionalumas visada bus kaip organizme, kur Dievas daro visus dalykus. Kad tai yra tiesa, neseniai buvo nustatyta kvantinės fizikos. Viskas yra tarpusavyje susiję, persipynę ir priklauso vienas nuo kito. Dvasia, siela ir kūnas sudaro vieną organizmą. Kas yra mano širdyje, patenka į jūsų širdį, o kas yra jūsų širdyje patenka į mano širdį. Mums reikia, kad tai būtų mums suteikta. Ir kol mes neišmoksime gyventi kaip organizmas, turėdami galvą virš savęs, kuri mus valdo, čia žemėje ir net savo namuose nebus taikos ir ramybės. Tai neįmanoma. Atėjus Jėzui, mes, kaip krikščionys, dažnai „užsisakinėdavome“ ir „nuomodavomės“ Jį sau, bet tai nėra vien krikščionių privilegija. Jėzus atėjo kaip Žmogaus Sūnus, kad parodytų mums, kaip mes, žmonės, galime sudaryti vienybę su Dievu. Jis atėjo ne tik žydams ar vėliau mums krikščionims. Jis atėjo visam pasauliui. Todėl Biblija sako: „Kristus mirė už visus, kad visiems būtų suteikta viena Žinia. Kokia? - Dievas žmoguje. Biblijoje, Jono 17, Jis meldėsi savo aukščiausio kunigo maldoje ir tai netinkamai buvo suprantama 2000 metų. „Tėve, kad jie, visa žmonija, kad jie visi būtų viena, kaip Tu, Tėve esi manyje ir aš Tavyje, ...“ Tai buvo pagrindinė Jėzaus žinia: Dievas gyvena žmoguje. Visi darbai, kuriuos Jis darė, ženklai, stebuklai, galios apraiškos, skelbė tai, kad gyvasis Dievas savo išmintyje, savo stiprybėje gyvena žmogaus kūne. Ir jei Jėzus čia meldėsi, kad žmonės, arba, visų pirma, jo mokiniai, būtų viena, tai buvo malda ne apie tai, ko dar nėra ir kas dar turi būti įvykdyta. Tai malda už tai, kad imtų veikti tai, kas jau yra. Mes, kaip Dievo kūriniai, buvome sukurti JAM, kaip pasakyta Kolosiečiams 1, Jam, Jame, Jo tikslu, kad Jis gyventų mus kaip galva. Jėzus neatėjo melstis „o, padaryk juos organizmu“. Jis atėjo, nes jis žinojo, kad esame organizmas, ir jis meldėsi už veiksmą, kad galėtume veikti kaip organizmas. Taigi, mums nereikia melstis, kad taptume viena, mes jau esame viena: fiziškai ir dvasiškai suvienyti, sukurti kaip organizmas. Bet mes turime gyventi pagal organizmo įstatymus ir kaip bendruomenė. Ir tai buvo Jėzaus malda, taip pat ir Jono 17, 22 kur jis meldžiasi: „Šlovė, kurią Jis (Tėvas) man davė, daviau jiems. Tegul jie būna viena, kaip ir mes esame viena.“ Tai reiškia Jėzų ir Tėvą. Ir „duoti šią vienybę“, galima išversti, Jis „perdavė“ šią vienybę. Jis visų pirma mokė žmones, mokinius, kad Dievas gyvena žmoguje, ir tai Jis aiškiai parodė. Taigi, pradėti veikti - tokia buvo Jėzaus malda, kad mes gyventume ir funkcionuotume kaip organizmas, nes esame organizmas. Dabar kitas žingsnis, kaip įeiti į tai, kad mus gyventų, į šią dievišką dimensiją (išmatavimą). Mes, žmonės, turime atkurti žinias, kaip veikia organizmo navigacija? Kaip jis gyvenamas? Gal balsas nuskambės iš dangaus? Kaip gali būti, kad visi kartu gyvensime harmonijoje? Aš iš karto pasakysiu, tik Dievas gali tai padaryti! Galime surengti tūkstančius tokių konferencijų, bet galų gale mes nuolat vaikščiosime aplink, kol suprasime, kaip veikia navigacijos principas. Kadangi mes turime kitas savybes, mes išeiname iš klaidingų sąlygų. Taigi, kaip tai veikia? Privalau labai trumpai paaiškinti, nes turiu mažai laiko. Palyginsiu tai su gyvūnų pulkais. Galime stebėti įvairius gyvūnus. Skėrių spiečius, čia atnešiau keletą nuotraukų, jų čia galbūt milijardai. Jie gali keisti kryptį per 0,6 sekundės. Kas juos kontroliuoja? Kas yra karalius? Kas yra valdovas? Žiūrėkite, tai yra principai, kaip Dievas gyvena visą kūriniją. Tai visiškai normalu gyvūnams. Tas pats vyksta su paukščių būriais, žuvų pulkais arba mikroorganizmais. Kaip jie žino, daugybė milijardų mikroorganizmų, kokias medžiagas jie turėtų pernešti į medžių šaknis? Jie tai žino, nes Dievas yra visagalis, nes Dievas gyvena visuose atomuose, kiekvienoje molekulėje. Kadangi Dievas gyvena visą kūriniją. Visą: Jis gyvena gyvūnijos pasaulį, ir nori gyventi mus, žmones. Tačiau, skirtingai nuo gyvūnų, jis nori mūsų sutikimo. Galime pasakyti, kad Jis nori, kad su juo šoktume. Eitume kartu su Juo. Mes turime būti panašūs į gyvūnus. Taigi, drambliai žino, ką jie turėtų daryti, antilopės žino, kada ir kur vaikščioti. Visi gyvūnai mums parodo, kad įmanoma, kad Dievas gali vadovauti. Dabar aš priėjau svarbų dalyką. Ir galbūt tai yra pats svarbiausias dalykas, kurį turiu pasakyti be to, kad esame organizmas. Kas tiksliai yra navigacija? O mes, žmonės, jei esame tokie skirtingi, milijonai milijardų žmonių, kaip mes galime suprasti, kokiu metu ką daryti? Viskas yra labai paprasta, Jėzus mums viską parodė savo gyvenimo pavyzdžiu. Tuo metu, kai mokiniai norėjo suprasti, kaip paklusti Dievui. Iš pradžių jis kartą pasakė, kad jo avys girdi jo balsą ir tai ne tik krikščionių privilegija, bet ir visų žmonių. Taigi, mes, žmonės, esame Dievo kūriniai, gebantys išgirsti Dievo balsą, mes linkę į tai, tuo pačiu turime žinoti, kaip tai veikia. Jėzus tai paaiškino taip: Tai galima perskaityti Jono 14,27, kur Jis sako: „Aš duodu jums ramybę“. Taip, mes ieškome ramybės, taikos sutarčių, taikos konferencijų. Aš jums duodu „savo ramybę“, - sako Jis, mums reikia Dievo ramybės. Ir jis sako, kad ši ramybė yra toli už žmogiškos ramybės sampratos. Ji yra gilesnė. Kitoje vietoje kalbama apie Jėzų, tai yra Jono Evangelija 1,4: „Jame buvo gyvenimas, o gyvenimas buvo žmonių šviesa“. Todėl nė viena filosofija nebuvo žmonių šviesa, ne žodis, kurį Jis kalbėjo, buvo žmonių šviesa, bet gyvenimas iš Jo, nes Dievas veikė per Jį, pažadindamas gyvenimą, ramybę, Dievo ramybę žmonėse. Aš tai paaiškinsiu su kita Rašto vieta. Aš remiuosi Biblija, bet tai yra principai, vienodi visiems žmonėms. 1 Korintiečiams 4.20 parašyta „Dievo karalystė“, ir tai yra navigacija. „Dievo karalystė ne žodžiuose“, sakoma: „Bet jėgoje“. Graikiškai „Dynamis“. Ar tai reiškia, kaip Dievas mus veda, kaip ir gyvūnus? Jis veda mus jėgos veikimu. „Dynamis“ taip pat reiškia energiją, bei efektyvų poveikį. Ir dar kartą pakartosiu, kaip Dievas mus veikia? Kiekvieną žodį, kurį kalbame, kiekvieną mintį, kurią galvojame, lydi jėga. Ir mes turime vėl išmokti ieškoti, pažinti, tapti jautriais. Mes padarėme savo galvą jautrią mūsų žodžiams, kuriuos mes sakome, mūsų teologijai, mūsų palyginimams. Mes vėl turime išgirsti širdies balsą. Kiekviena mintis, kurią galvojame, palydima jėga, kuri kelia į viršų arba žemyn širdyje. Pagalvokite kažką neigiamo ir jūs jaučiatės traukiamas žemyn. Tiesa? Atlikite kažką neigiamo, ir jūs pajusite, kaip jėga traukia žemyn. Darykite kažką, ką Dievas įdėjo į jus, ir pajusite, kad kelia į viršų. Ir ypatinga yra tai, kad Dievas veikia mumyse vienodai, visuose tuo pačiu metu. Nėra, kad vienam yra taip, kitam kitaip. Ir tai yra skirtumas, kaip veikia Jo ramybė. Taigi, Jo veikianti ramybė, Jo dieviškasis gyvenimas yra mūsų navigacijos principas. Ir tai tapo mūsų, kaip OCG, skiriamuoju bruožu jau dešimtmečiais. Mes tai darome su tūkstančiais žmonių ... mes tiriame dieviškąjį spiečiaus intelektą ta prasme, kad tarsi banglentininkai mokomės judėti su Dievo veikimu, Jo dvasia. Mes jau daugelį metų organizuojame išmatavimo tarnavimus, kuriuose mokosi tūkstančiai žmonių, tai galima išmokti per tris dienas, kaip elgtis su navigacijos jėga, veikiančia Dievo jėga, dieviško gyvenimo ir ramybės įtaka. Ir mes sužinome, kad kiekviena mintis gali būti išmatuota per tam tikrą laiką, vieno asmens ar kelių, ar Dievo ramybė yra ant jos, ar ne. Ar žodis kurį sakau kelia aukštyn ar žemyn? Ar tai ką darau, kelia aukštyn ar žemyn? Ar veikia Jo jėga? Norėčiau pereiti prie paskutinės minties. Ją randame Biblijoje Filipiečiams 4,7. Mes kalbame apie ramybę, pranokstančią žmogišką ramybę. Parašyta: „Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokį supratimą, saugos jūsų širdis ir mintis (arba suvokimą) Jėzuje Kristuje“. Tai yra pamokymas visiems žmonėms, kaip Jėzus mus mokė. Tai reiškia, kad Dievo ramybė yra mūsų asmens sargybinis, taip gali būti verčiamas šis žodis. Jis saugo mūsų suvokimą, saugo mūsų mintis, saugo mūsų veiksmus, ketinimus ir kaip sargybinis, saugo mus. Tai veikia tik tuomet, kai mes gyvename orientuodamiesi į Jo jėgą. Tai yra mano kreipimasis į jus visus, vienodas visoms religijoms, nėra jokio skirtumo, tai ką čia skelbiu, nėra krikščioniškas pranašumas, kad mes vėl išmoktume gyventi orientuodamiesi į jėgą, kad mes vėl pažintume Dievo jėgą, ir tai turėtų prasidėti nuo mūsų, dvasinių vadovų. Nesvarbu, ar esame krikščionių dvasiniai lyderiai, katalikai, žydai, ar musulmonai, visur yra dvasinių lyderių, visur turime lyderių, bet jie visi to iš esmės nesupranta. Bet jei mes vėl išmoktume gyventi orientuodamiesi į jėgą, galėtume to išmokyti ir savo žmones, kuriais rūpinamės, kuriuos vedame, ką patiriame su šimtais skirtingų konfesijų, kurias vienijame ir kurios dirba kartu kaip vienas spiečius. Kartu sukūrėme apie 170 televizijos studijų, tik per pastaruosius kelerius metus įrašėme 9,5 tūkst. transliacijų, darome viską kartu, kaip spiečius. Po didžiausių renginių salėje visus įrengimus galime išardyti per pusvalandį, kas paprastai trunka visą savaitę, nes išmokome veikti kaip spiečius. Pradedant nuo pagrindų, iš praktikos galime pasakyti, kad tai įmanoma su tūkstančiu žmonių ir tai įmanoma su visu pasauliu. Bet mes turime būti jautrūs, ir mes džiaugiamės galėdami padėti visiems, kurie nori prisijungti prie šio proceso, jausti ramybę, išgirsti balsą ir būti vedamam. Dėkoju jums už dėmesį. Svarbus papildymas: Labai svarbu atskirti, kad ramybė nėra tikslas, ramybė yra kelias, ramybė yra jėga. Mes, žmonės, patys neturime ambicijų daryti gera. Mes neturime galios išstovėti, neturime galios atleisti, neturime galios kurti vizijų, kurios veiktų taip, kad geriausias iš mūsų atrodytų tarsi dulkelė, nes mes neturime visos apžvalgos, neturime visko. Tačiau, norėdami suprasti, kad yra jėga, kuri gyvena mus, kuri daro mus gabius, kuri myli mumyse, kuri mumyse supranta, kad tai yra kelias, kad ramybė yra kelias ir jėga. Taigi, jau 40 metų esu susipažinęs su šia paslaptimi. Aš tarsi banglentininkas. Jėga, apie kurią kalbu, yra ta, kuri nepalieka mūsų net mirtyje. Ir tai yra esmė: mes negalime mirti, negalime paleisti, mes negalime to išsižadėti savo jėgomis. Tačiau turime liudijimus žmonių, kurie turi šią ramybę ta prasme, kaip tai paaiškinau anksčiau: „Aš duodu jums savo ramybę“, ir Jis sako, ši ramybė viršija žmogaus protą. Ji pranoksta žmogaus galimybes. Mes žinome apie žmones, kurie dainavo, mirdami ant laužo. Kai žmonės buvo draskomi liūtų, ši ramybė buvo dar stipresnė. Dievo ramybė yra energijos mašina, veikianti musulmonuose taip pat, kaip ir krikščionyse, žyduose, induistuose ir kiekviename asmenyje, bet viskas priklauso nuo to, ar aš tuo vadovaujuosi, ar ne. Aš turiu apsispręsti gyventi orientuojantis į jėgą. Tai galima palyginti su sutartimi, su sukirtimu rankomis, su santuoka. Ir kol aš neatsižvelgiu į tai, kad yra toks energijos šaltinis, aš nuolat prasilenkiu su ramybe ir visada kovoju. Tačiau savo didžiausiuose persekiojimuose išgyvenu, o aš asmeniškai patiriu stipriausią persekiojimą iš krikščionių pusės daugiau nei 25 metus, kad triumfuoju juose, myliu savo prisiekusius priešus. Savo didžiausią priešą sutikau visai neseniai. Jis dešimtmečiais kenkia man, sukeldamas milijonus nuostolių. Aš kuriu meninius filmus, ir jis savo ruožtu šalina kiekvieną mano filmą iš kino teatrų, festivalių ir iš kiekvienos parduotuvės. Aš pirmą kartą su juo susitikau šiomis dienomis. Pirmą kartą stovėjau priešais jį pulsuojančioje ramybės jėgoje. Aš paėmiau jį už pečių ir pasakiau: „Taigi, mano drauge, dabar mes pirmiausia apsikabinsime“. Aš stipriai jį apkabinau ir tai nebuvo kažkoks šou, mes ėjome kartu apie 20 metrų, ir aš jam pasakiau, kad „viskas buvo gerai tarp mūsų, nes myliu tave. Taip, aš tave myliu“. Ir tada jis visiškai suakmenėjo, manydamas, kad tai buvo tik retorika, to negali būti, negali būti. Pasakiau jam: „Jūsų problema yra ta, kad jūs nežinote Dievo meilės! Jūs nežinote šios meilės. Jūs niekada nepatyrėte, kad galima mylėti net ir sudėtingiausiomis sąlygomis. “ Bet šios ramybės jėgoje, kurią seku tarsi banglentininkas ir kuri duoda man norėti to, ko nori Dievas, galėjau priimti šį asmenį, ir tada jis pažvelgė į mane. Galėčiau kalbėti valandų valandas, kaip turėjau priešų, tūkstančius priešų, kurie šiandien tapo draugais. Kodėl? Todėl, kad energija vibruoja manyje, nes pradėjau gyventi, orientuodamasis į jėgą. Atradau šią paslaptį ir suteikiau ją tūkstančiams. Ir šiandien aš mokau to tūkstančius žmonių, ir ši energija yra kelias ir priežastis, kodėl mes turime ramybę. Ši ramybė, kaip kelias, lydi mus. Tai ne tikslas, kurį kada nors pasieksime. Tai mūsų pradinis kapitalas, mūsų kelias ir mūsų energija viskame!

von es.

Quellen/Links: Original Text