Korėjos konfliktas – JAV veikia tuo pačiu būdu, kaip Libijoje, Sirijoje, Ukrainoje ir t.t.

01.06.2016 | www.kla.tv/8399

2016 metų kovo 26 dieną daugelyje pagrindinių žiniasklaidos priemonių pasirodė Vokietijos spaudos agentūros DPA pranešimas, kad Šiaurės Korėja stiprina savo grasinimus, taip reaguodama į JAV ir Pietų Korėjos karinius manevrus. Pranešime kalbama apie Šiaurės Korėjos publikaciją valstybinėje žiniasklaidoje, kurioje Pietų Korėjos valdžia kaltinama „smūgio sudavimo Šiaurės Korėjos vyriausybei“ planavimu. Pietų Korėja privalo atsiprašyti ir nubausti plano kūrėjus. Priešingu atveju, „tolimojo nuotolio artilerijos padaliniai negailestingai pradės karinį puolimą“, - paskelbė Šiaurės Korėjos pusė. Ar būtent taip išsireiškė Šiaurės Korėja, pasakyti sunku. Tačiau, kaip buvo parodyta 2016 metų kovo 4 dienos Klagemauer TV laidoje, nepageidautini pasisakymai, tokie kaip, pavyzdžiui, Sirijos prezidento Bašaro Al-Asado, labai dažnai išplėšiami iš konteksto ir klaidingai interpretuojami. Kas gi iš tiesų slypi už nuolatinių Šiaurės Korėjos grasinimų Pietų Korėjai ir JAV, ir kas kam grasina? Ar iš tiesų Šiaurės Korėjos vyriausybė grasina Pietų Korėjai ir JAV, o gal viskas yra, kaip tik, atvirkščiai? Nuo Korėjos karo pradžios, 1950 metais, iki šių dienų vadovavimas Pietų Korėjos ginkluotosioms pajėgoms perduotas JAV. Korėjos karas vyko nuo 1950 m. iki 1953 m. tarp Šiaurės Korėjos, kartu su Kinija, ir Pietų Korėjos, kartu su JT daliniais, vadovaujamais JAV. Išsamiau apie tai pakalbėsime kiek vėliau. Pasibaigus karui, Vašingtonas Pietų Korėjoje paliko nuo 25.000 iki 40.000 karių. Be to, šalyje dislokuotas Amerikos karo laivynas, atominių bombonešių bazės, karinės įstaigos prie pat pusiasalio. Kartą į metus vyksta karinės pratybos su Pietų Korėjos ginkluotomis pajėgomis. Visa tai galima vertinti kaip masyvią provokaciją Šiaurės Korėjos atžvilgiu. Norint atsakyti į klausimą, kas kam grasina, pirmiausia, atsigręžkime į istoriją: Po Japonijos kapituliacijos Ramiajame vandenyne, kur ji nuo 1937 m. kariavo prieš Kiniją, o nuo 1941 m. iki 1945 m. prieš JAV ir kitas „ašies“ šalis, dvi šalys nugalėtojos pasidalijo Korėją 38-oje paralelėje į dvi okupacines zonas. Iniciatyva padalinti Korėją į dvi atskiras valstybes priklausė okupacinei JAV vyriausybei. Tarybų Sąjunga pasiėmė šiaurinę dalį, JAV – pietinę šalies dalį, nepaisant Tarybų Sąjungos protesto generalinėje JT asamblėjoje. JAV prastūmė atskirus rinkimus abejose šalies dalyse. Tam nepritarė ir dauguma Korėjos gyventojų, maniusių, jog šalies padalijimas ir okupacija tėra laikina. Buvo ruošiami bendri rinkimai, kurie taip ir neįvyko. 1948 metų rugpjūčio 15 d. įkurta Pietų Korėjos valstybė, pavadinta „Korėjos Respublika“. Šiaurės Korėja, kaip „Korėjos liaudies demokratinė respublika“, paskelbta kiek vėliau, 1948 m. rugpjūčio 26 d., Šiaurės Korėja dar reikalavo šalies suvienijimo po bendrų rinkimų Korėjoje. Mažai kam žinoma, kad tarybinė kariuomenė iš Šiaurės Korėjos buvo visiškai išvesta 1948 m., dar prieš Korėjos karą. Pagal oficialią, amerikiečių įtakoje parašytą istoriją, Korėjos karas prasidėjo 1950 m. birželio 25 d., po „netikėto“ „komunistinės“ Šiaurės Korėjos puolimo, kai buvo užpulta „demokratinė“ Pietų Korėja. Tačiau šis teiginys istoriškai nėra pagrįstas: viena, ką, pasak Amerikos istoriko ir publicisto Wiljamo Bliumo, galima būtų įrodyti, yra tai, kad 1950 m. birželio 25 d. Pietų Korėjos kariniai daliniai užėmė Chaiju miestą Šiaurės Korėjoje. Bliumas anksčiau dirbo JAV užsienio reikalų skyriuje, kurį paliko 1967 m. dėl savo nepritarimo Vietnamo karui. Taip pat ir dienraščiuose „London Daily Herald“, „The Guardian“ ir „New York Herald Tribune“ 1950 m. birželio 26 d. vienbalsiai buvo paskelbta, kad Pietų Korėjos padaliniai, dieną prieš, užėmė Šiaurės Korėjos miestą Chaiju. Be to, pasak istoriko Bliumo, birželio 23-24 d. Pietų Korėjos lėktuvai bombardavo Šiaurės Korėjos gyvenvietes. Pasak pirmųjų JT stebėtojų, nuo 1948 m. Pietų Korėjos padaliniai nuolat pažeidinėjo sieną. Pietų Korėjos vyriausybė atkakliai siekė pradėti pilietinį karą, nes jos užnugaryje stovėjo Amerikos kariuomenė. Reikėjo į savo pusę patraukti Amerikos visuomenę, Šiaurės Korėją pristatant kaip agresorę. JT komiteto rezoliucija kitą dieną, t. y 1950 m. birželio 26 d., užpuolike paskelbusi tik Šiaurės Korėją, rodo, kad tai buvo numatyta iš anksto. 1950 m. rugsėjį Amerikos ginkluotosios pajėgos įsikišo į pilietinį karą. JAV kariuomenė kariavo su artėjančia Šiaurės Korėjos kariuomene, tuo tarpu, Pietų Korėjos padaliniai, už fronto linijos, įvykdė vieną iš žiauriausių savo šalies žmonių žudynių, netolimoje istorijoje: taip vadinamas, Bodo lygos žudynes. Buvo nužudyta ne mažiau kaip 100.000, o kai kur skaičiai siekia 1,2 mln, Pietų Korėjos piliečių, kuriuos nužudė jų pačių vyriausybiniai padaliniai. Nuo 2005 m. Pietų Korėjos “Tiesos nustatymo ir susitaikymo komisija“ siekia ištirti beveik nežinomas, iki 2000 m. Pietų Korėjos valdžios atstovų įvykdytas žudynes. 2010 m. komisija pateikė išsamią galutinę ataskaitą apie šiuos žudymus. Po to, kai interventų kariuomenė, vadovaujama JAV, užėmė beveik visą Korėją, 1950 m. spalio pabaigoje Kinijos „savanoriška asociacija“ įsikišo į karinius veiksmus Šiaurės Korėjos pusėje ir nustūmė JT pajėgas. Po dviejų metų paliaubų, 1953 m. liepos 27 d., buvo susitarta dėl ugnies nutraukimo, kas grąžino šalį į prieškarinę padėtį. Tačiau iki šios dienos nėra pasirašyta taikos sutartis. Karas pareikalavo kelių milijonų žmonių gyvybių, ir tai buvo nesuskaičiuojamų amerikietiškų žudynių arena, kur yra žinoma mažiausiai 1000 įvairiausių įvykių, kuriuos galima būtų klasifikuoti kaip genocidą. Pasak Pietų Korėjos „Tiesos sakymo ir susitaikymo“ komisijos, JAV kariai išžudė daugybę civilių, neretai ištisomis šeimomis su vaikais ir seneliais, už tai, kad jie tariamai bendradarbiavo su komunistine Šiaurės Korėja. Šie įvykiai palieka šešėlyje net Vietnamo karą. Karo Korėjoje metu buvo nužudyta apie tris milijonus taikių gyventojų, visa šalis bei visa pramonė subombarduota ir sulyginta su žeme. Išsamiai pateikdami faktus, tyrinėtojai, tokie kaip, pavyzdžiui, istorikas Wiljamas Bliumas, priėjo išvados, kad 1950-1953 m. Korėjos karas iš esmės buvo kolonijinis karas, kuriame JAV bandė nuversti Japonijos imperiją ir įtvirtinti savo dominuojančią padėtį šiame regione. Tai buvo nukreipta ir prieš Kinijos Liaudies Respubliką, paskelbtą 1949 m. Atsižvelgiant į išsamius istorinių įvykių tyrimus, susijusius su Korėjos karu, galime numanyti, kaip jaučiasi Šiaurės Korėja, grėsmės iš JAV kariuomenės, dislokuotos Pietų Korėjoje, pusės akivaizdoje. Tai taip pat pabrėžė amerikiečių žurnalistas Džekas A. Smitas. 2013 m. balandžio 4 d. Dž.A. Smitas 1970 m., dirbdamas amerikiečių laikraščiui „The Guardian“, tris kartus lankėsi Šiaurės Korėjoje, iš viso praleisdamas ten aštuonias savaites. Nuo Korėjos karo pabaigos, 1953 m., Šiaurės Korėjos vyriausybė ne kartą iškėlė iš esmės tuos pačius reikalavimus JAV vyriausybei: 1. Taikos sutartis, nutraukianti karą Korėjoje; 2. Korėjos, kuri 1945 m. „laikinai“ buvo padalinta į šiaurinę ir pietinę dalį, susijungimas; 3. Jungtinių Amerikos Valstijų Pietų Korėjos okupacijos atšaukimas bei ilgalaikių, mėnesiais trunkančių, kasmetinių JAV ir Pietų Korėjos karinių manevrų nutraukimas; 4. Dvišalės derybos tarp Vašingtono ir Pchenjano, siekiant panaikinti įtampą Korėjos pusiasalyje. Tačiau JAV bei Pietų Korėjos protektoratas atmetė kiekvieną iš šių reikalavimų. Dž.A. Smitas tai apibendrino taip: Pchenjano „agresyvumas“ tėra žodinis, nors kai kam jis atrodo pernelyg garsus, tačiau Šiaurės Korėja – mažytė šalis, esanti sunkioje padėtyje, gerai prisimenanti ekstremalų brutalumą, kuriuo Vašingtonas 1950 m. puolė jos teritoriją. Buvo nužudyta milijonai korėjiečių. Intensyvus Jungtinių Amerikos Valstijų Korėjos bombardavimas buvo tiesiog nusikalstamas. Šiaurės Korėja ryžtingai nusiteikusi stoti į kovą, jei tai dar kartą pasikartotų. (...) Šiaurės Korėjos vadovo Kim Čen Ino vidutinės trukmės ketinimas: sukurti pakankamai grėsmingą krizę, kad JAV pagaliau pradėtų dvišales derybas, vedančias į taikos susitarimą, Vašingtono įvestų sankcijų atšaukimą bei užsienio kariuomenės išvedimą iš pietinės šalies dalies. Vėliau galėtų būti rasta tinkama derybų tarp šiaurės ir pietų forma, dėl šalies susijungimo. Pabaigai citata iš 2013 m. vasario 15 d. žurnalo „Foreign Policy“, kuriame Christine Hong ir Hyun Lee rašo: „Šiaurės Korėjos, kaip pačios didžiausios grėsmės šiame regione, įvaizdis, užtemdo klastingą JAV prezidento politikos pobūdį... Tai rodo, kad grėsmė iš Šiaurės Korėjos pusės yra įpučiama MIP ir tarnauja tik JAV karinio dominavimo įtvirtinimui bei išplėtimui šiame regione. Žvelgiant į Korėjos konfliktą, trunkantį ilgiau nei 65 metus, būtina atkreipti dėmesį į Amerikos politologo Džordžo Fridmano „centrinę JAV geopolitikos strategiją“. Pasak Fridmano, „konkuruojančias jėgas būtina kiršinti viena prieš kitą ir taip sukelti karą tarp jų“ – pagal žinomą principą „skaldyk ir valdyk“. Tokiu būdu, JAV visada pavykdavo suformuoti abejotinas ir paklusnias vyriausybes, neišvengiamai suskaldančias šalį net iki pilietinio karo. Be Korėjos, galima prisiminti ir Vietnamo karą, vykusį 1955-1975 m., kur po Vietnamo padalijimo, 1954 m., įsiliepsnojo pilietinis karas. Taip pat vyko ir Jemeno konflikte 1990 m., bei, viename iš naujausių pavyzdžių, Ukrainoje. Ten kruvinas 2014 m. perversmas buvo akivaizdžiai orkestruojamas JAV ir peraugo į pilietinį karą. Yra atvejų, kai JAV palaikė abi konflikto šalis, kaip tai įvyko Irano-Irako kare, 1980-1988 m., kad jos kovotų viena prieš kitą; arba palaikė teroristines grupuotes, tokias, kaip: Talibanas Afganistane, 1994 m., arba Al-Qaedą 2011 m. Libijoje ir Sirijoje, nuo 2014 m.; JAV karo mašina apgaulės būdu kartais pati įsitraukdavo į karą, kaip Irake 1990 m. ir 2003 m., 1999 m. Jugoslavijoje bei 2011 m. Libijoje. Svarbiausia destabilizuoti tvirtėjančias suverenias šalis bei susilpninti ištisus regionus, kad globaliniai JAV strategai galėtų plėsti ir aprūpinti ginklais savo karines bazes – kurių šiuo metu yra daugiau nei 1000 visame pasaulyje. Kaip tik šiuo metu JAV naudojasi Ukrainos konfliktu, siekdama perkelti šarvuočių brigadą į rytinę NATO dalį ir toliau provokuoti Rusiją. Taip pranešė praeitos savaitės žiniasklaida. Rusija grasina atsakomaisiais veiksmais. Išsamesnį „centrinės JAV geopolitikos strategijos“ aptarimą rasite mūsų naujame dokumentiniame filme „JAV karai atpažinti“, kuris netrukus pasirodys Kla.TV laidoje. Kalbant apie Šiaurės Korėją, belieka tikėtis, kad vyriausybė, matydama JAV vyriausybės provokacijas, nepraras savitvardos ir neįgyvendins savo grasinimų. Tai būtų paranku JAV strategams ir įteisintų karą prieš Šiaurės Korėją, kuriam patys ir vadovautų. Iškiltų grėsmė kaimyninėms šalims, tokioms, kaip Kinija ir Rusija, ir tai galėtų sukelti pasaulinį karą.

von dd.

Quellen/Links: www.berliner-zeitung.de/politik/nordkorea-droht-suedkorea-ultimativ-mit-militaerschlaegen-23787576
https://de.wikipedia.org/wiki/S%C3%BCdkorea#Milit.C3.A4r
www.marxismus-online.eu/display/dyn/p08e0e1c0-1888-11e1-9db0-a3ff8b7a26e6/content.html
https://bronsteyn.wordpress.com/tag/volkermord/
https://mises.org/library/df-fleming-origins-cold-war
www.theguardian.com/world/1950/jun/26/northkorea
https://de.wikipedia.org/wiki/Koreakrieg#Kriegsbeginn_am_25._Juni_1950
https://de.wikipedia.org/wiki/Koreakrieg#cite_note-21
https://de.wikipedia.org/wiki/Massaker_in_S%C3%BCdkorea
http://antikrieg.com/aktuell/2013_04_04_hinter.htm
http://jinsil.go.kr/English/Information/notice/read.asp?num=230&pageno=1&stype=&sval=&data_years=2008&data_month=
www.jinsil.go.kr/English/Information/notice/read.asp?num=500
http://jinsil.go.kr/English/Information/notice/read.asp?num=230&pageno=1&stype=&sval=&data_years=2008&data_month=
www.srf.ch/news/international/us-aufruestung-in-osteuropa-russland-droht-mit-gegenmassnahmen